Ir žengiau vieną žingsnį. Po to kitą. Ir prasidėjo pasaka. Privalėjau papasakoti žmogaus augimo istoriją, troškau susipažinti kitaip. Pavargome nuo savęs pačių. Niekas nebesvarbu. Sako – palikom Lietuvą dėl pinigų. Kažkur laike pasiklydo tikroji demokratija, tolerancija ir supratimas, jog dažniausiai giliai širdyje trokštama ne materialinių gėrybių, bet spalvų.
Sunku ir pikta stebėti, kad slapstydamiesi po tuščiaviduriais nacionalinistiniais kaltinimais, mūsų žemiečiai nenori pasidalinti tarptautine patirtimi, iš jos mokytis naujų vertybių. Viena iš didžiausių žmonių nesupratingumo priežaščių – informacijos stoka. Tik kosmopolitiškas, visapusiškai apsišvietęs žmogus sugebės pastebėti problemas ne tik aplink save, bet ir visame pasaulyje.
Todėl užuot keikdama problemą, nusprendžiau ją spręsti. Atėjo laikas griauti nusistovejusius stereotipus ir susipažinti asmeniškai. Pristatau jums Dublino lituanistinės mokyklos „4 vėjai“ metraštį ir knygą apie lietuvių bendriją Airijoje: „Pasiilgau... (arba) mes – vienas kito angelai“.
Laura Garbaravičiūtė-Down
.png)
