Paskutinį kartą šiais metais automobilių, pasidabinusių Lietuvos trispalvėmis vėliavomis, kolona judėjo Dublino apylinkėmis. Tai Airijos lietuvių bendruomenės sukviesti lietuviai važiavo į tradicinę Bank Holiday pirmadienio iškylą. Kaip jau nekartą yra buvę, neturėjome galimybės susirinkti šios kelionės startui įprastoje vietoje - netoli mūsų lietuviškos bažnyčios, mat tą dieną vyko tradicinis Dublino maratonas. Teko rinktis Tallaght‘oje.
Dar nepasiekus kelionės tikslo keliautojai aikčiojo iš susižavėjimo, paveikti nuostabių vaizdų – kelio vingyje nuo kalno šlaito matėsi atvira jūra ir didelė Dublino miesto dalis. Atvykus į numatytąją automobilių stovėjimo aikštelę, automobiliai buvo ten ir palikti, o keliautojai nužingsniavo į kalną. Vaikai, kaip jau įprasta, nustriksėjo į priekį, nekreipdami dėmesio į motinų raginimus: „nebėkit, eikit kartu su visais ...“ Kopiant aukštyn į kalną atsivėrė vis gražesni ir kvapą gniaužiantys vaizdai.
Užlipus į viršūnę galėjome grožėtis atsivėrusia panorama, kurioje - beribė jūra, žemai apačioje į tolį nusidriekęs miestas, Howth sala, Dun Laoghaire uostas ir dar laivai, ir dar paukščiai, ir dar, ir dar, ir dar ... Pasigrožėję iki soties vaizdais, sulaukę kalno viršūnėje pasivėlinusių, šiaip taip iš Maratono organizatorių paspęstų spąstų ištrūkusių, ir mus čia prisivijusių draugų keliauninkų, apžiūrėjome čia pat, kalno viršūnėje, esantį akmens amžių menantį, iš akmenų sudėliotą šulinį primenantį statinį. Beje, čia irgi radome tų keistų, akmenyje išraižytų spiralių, kurių prigimties ir paskirties mokslininkai dar nėra išsiaiškinę. Padiskutavę apie šias spirales mes, taip pat kaip ir mokslininkai, neradome šios paslapties įminimo, tad leidomės žemyn, kur mūsų laukė bendro stalo vaišės. Beje, šį kartą turėjome naujieną – Arūno ant anglių virtą žolių – sūrio sriubą. O tie, kuriems pasisekė šį kartą nevairuoti, galėjo pasimėgauti ir sriubos prieskoniu – ant anglių kaitintu karštu vynu.
O va čia prasidėjo nuotykiai, nes priėjęs vienas iš mūsų mažųjų keliauninkų pareiškė, kad štai, šalia, miške, radęs labai skanių serbentų. Susirūpinusiai mamai jį ištardžius, vaikinukas prisipažino, kad suvalgė tik vieną, na, beveik dvi uogytes ... gal tris. Bet tuoj pridūrė, kad ne jis vienas tą darė – buvo ir kitų vaikų tų „serbentų“ skanavusių. Čia buvo operatyviai priversti prisipažinti ir kiti uogų ragautojai. Garsiai diskutuodami suaugę nutarė, kad geriausia bus tiems vaikams, kurie tų „serbentų“ paragavo, sugirdyti po gerą puslitrį vandens organizmui praplauti. Išgirdę suaugusių kalbas, kodėl tas vanduo reikalingas ir kas gali būti, jei tų „serbentų“ paragavę daug vandens negers, į eilę prie to vandens su vienkartinėmis stiklinėmis rankose sustojo ir tie vaikai, kurie tvirtino, kad neragavo tų „serbentų“ ... Kaip ten bebūtų, mūsų turėto stebuklingojo vandens prisigėrę uogų mėgėjai nei suviduriavo, nei kokių skausmų pilvuose sulaukė.
Po tokių įspūdžių, suaugusieji nusprendė turintys teisę į streso “nuėmimą“ ir dauguma keliautojų patraukė į netoliese buvusį Johnnie Foxs barą, kuris yra laikomas aukščiausiai Airijoje esančiu baru ir skaičiuoja jau trečią šimtmetį, nes buvo atidarytas 1798 metais. Pasinėrę į senų laikų atmosferą, mėgavomės gyva Airiška muzika ir jūros gėrybėmis, pagardintomis alumi – kam tikru, o kam tik bealkoholiniu. Kaip visada, viskas, kas gera, turi pabaigą – baigėsi ir mūsų malonumai. Susėdome į mašinas ir patraukėme namo, vėl darnia kolona. Bet poros automobilių ekipažus suklaidino rodyklė, rodanti kelią į Dubliną. Kaip dažnai čia, Airijoje, būna, tokių rodyklių negalima aklai klausyti. Geriau pasižiūrėti žemėlapyje, kaip yra iš tikrųjų, nes paklausius rodyklių, gali tekti važiuoti labai painiais keliais, mūsuose – Lietuvoje – šunkeliais vadinamais. Tad, manau, kad tie du ekipažai patyrė dar vieną nuotykį – pasivažinėjo Airijos šunkeliais.
Gintaras Navickas
Čia rasite nuotraukas, kurias padarė: Laima Prokofjavienė, Ingrida Grigaliūnaitė, Inga Vernienė, Rasa Kinderytė.
info@alb.ie
